Tarptautiniame neįgaliųjų teniso turnyre varžosi sportininkai iš 15 šalių

Į jau 16 kartą Lietuvoje vykstantį neįgaliųjų teniso turnyrą „Vilnius Open 2018“ šiemet atvažiavo 43 sportininkai iš Izraelio, Graikijos, Vokietijos, Turkijos, Ukrainos, Suomijos, Nyderlandų, kaimynių Latvijos, Estijos, Lenkijos, Baltarusijos, Lietuvai atstovauja Aleksandras Olechnovičius. Dauguma sportininkų juda neįgaliųjų vežimėliais. Susidomėjimas šiuo turnyru tik auga, tačiau jo organizatorė Ana Staševičienė sako Lietuvoje pasigendanti palaikymo.

Trūksta paramos

Tarptautinio neįgaliųjų teniso turnyro atidarymo vakare jo dalyvius pasveikino įvairių šalių ambasadų atstovai. Organizatoriai sportininkams įteikė suvenyrų, palinkėjo gerų startų.

Lietuvos neįgaliųjų teniso klubo prezidentė A. Staševičienė džiaugiasi, kad kasmet daugėja šalių, iš kurių į turnyrą atvažiuoja sportininkai. Jie patenkinti sąlygomis: tose pačiose patalpose kaip teniso aikštelės yra ir viešbutis, pritaikytas judantiems neįgaliųjų vežimėliais. Vis dėlto A. Staševičienė neslepia nuoskaudos – tenisas nesulaukia jokio Lietuvos neįgaliųjų sporto federacijos palaikymo. „Norėtume, kad federacija rimčiau pažiūrėtų į tai, kad neįgaliųjų tenisas – bene vienintelė sporto šaka, kurios Lietuvoje rengiami turnyrai pripažįstami visame pasaulyje, o jų dalyviai gauna reitingo taškų. Tris kartus teikėme prašymą įstoti į federaciją ir jis buvo atmestas be aiškios priežasties. Nebūdamas federacijos nariu klubas negali kreiptis finansavimo. Visi turnyrai rengiami rėmėjų lėšomis“, – apgailestauja A. Staševičienė.

Jos teigimu, Latvijoje ir Estijoje neįgaliųjų sporto federacijos finansuoja sportininkų, dar nepasiekusių parolimpinio lygio, išvykas, sumoka varžybų startinį mokestį ir pan. Tai labai svarbu – nedalyvaudamas varžybose negali pasiekti aukštų rezultatų, o kol jų nepasieki, Parolimpinis komitetas remti negali. Taigi, pasak A. Staševičienės, Lietuvoje vidurinės sportininkų grandies valstybė visiškai neremia.

Vis dėlto šiuo metu žaisti tenisą neįgalieji turi visas galimybes: nemokami kortai (tokią galimybę suteikia Lietuvos teniso akademija), specialūs vežimėliai, visas reikalingas inventorius. A. Staševičienė ragina kuo daugiau neįgaliųjų prisijungti. Juk tai – galimybė įdomiai praleisti laiką, išvažiuoti į kitas šalis, patekti į reitingus, rasti bendraminčių visame pasaulyje. Norint sportuoti nėra jokių apribojimų – net amputuotomis rankomis žmonės išmoksta žaisti tenisą.

Lietuvos neįgaliųjų teniso klubo prezidentės pastebėjimu, kol kas negalią turintys žmonės sportuoti ateina nedrąsiai. Prieš metus Lietuvos neįgaliųjų teniso klubas pakvietė tenisą žaisti vaikus. Atėjo cerebriniu paralyžiumi serganti mergaitė. Kai pradėjo sportuoti, jai niekaip nesisekė viena ranka atmušinėti kamuoliuko, o kita sukti vežimėlio rato. „Kai pamačiau ją po metų, nustebau – tą pati mergaitė, kuri sunkiai judėjo, dabar puikiai valdo vežimėlį ir gali atmušti kamuoliuką, galbūt ir turnyre kada nors dalyvaus. Ji sustiprėjo ir fiziškai, ir psichologiškai. Tai nuostabu. Mūsų tikslas nėra rengti sportininkus. Jei žmogus žaisdamas tenisą patiria teigiamų emocijų, mes jau džiaugiamės. O jei iš jo išeis sportininkas, dar geriau“, – įspūdžiais dalijasi A. Staševičienė.

Sportas gali pakeisti gyvenimą

Specialus apdovanojimas įteiktas į turnyrą atvykusiam treneriui iš Nyderlandų Markui Kalkmanui, kuris pirmas supažindino Lietuvos sportininkus su neįgaliųjų tenisu.

Bene 30 metų neįgaliųjų tenisui atidavęs M. Kalkmanas jau sunkiai suskaičiuoja, kiek jo mokiniai pelnė parolimpinių medalių. Nuo 1990-ųjų, kai įsteigė Neįgaliųjų teniso akademiją, jis į sportą atvedė 75 sportininkus, tarp jų ir savo žmoną Monique, kuri taip pat juda neįgaliojo vežimėliu. Markas trejus metus buvo Nyderlandų nacionalinės rinktinės treneris, o šiuo metu yra nominuotas tapti Tarptautinės teniso federacijos komiteto nariu. Šiuo metu jo teniso akademiją lanko 400 sportininkų, 10 procentų jų – neįgalieji. Tiesa, šios pamokos jiems gali kainuoti, ir gana nemažai.

M. Kalkmanas įsitikinęs, kad Nyderlanduose neįgalieji turi visas galimybes sportuoti taip pat, kaip ir visi kiti. „Yra daugybė atvejų, kai žmonės, atsisėdę į neįgaliojo vežimėlį, atranda save per sportą. Esu įsitikinęs, kad pradėję sportuoti žmonės, nesvarbu, ar tai būtų tenisas, ar plaukimas, ar kita sporto šaka, atranda daug daugiau savo galimybių. Pamato, kad atsisėdus į vežimėlį gyvenimas nesibaigia. Prasideda naujas, kuris gali būti ne mažiau įdomus nei ankstesnis, – dalijasi patirtimi M. Kalkmanas. – Jei sėdėsi namuose ir nieko nedarysi, nieko ir nevyks. Niekas kitas nepakeis tavo gyvenimo. Turi padaryti tai pats.“

„Tenisas – mano meilė“ 

Jelena Serkulskaja iš Baltarusijos džiaugiasi, kad Minske neįgaliesiems vežimėliuose sudarytos geros sąlygas žaisti tenisą. Šiuo metu jie treniruojasi privačiame šeimos pramogų ir užimtumo centre – pastato savininkas mielai leido naudotis naujai pastatytame ir neįgaliesiems pritaikytame pastate įrengtais teniso kortais. Pasak Jelenos, yra dvi grupės neįgaliųjų: vieni siekia sportinių rezultatų, kiti – reabilitacijos (sustiprinti kūną, aktyviai gyventi). Su jais dirba treneris, reabilitacijos kryptį pasirinkusiems sportininkams padeda trenerio padėjėjas.

Pati Jelena – Baltarusijos valstybinio fizinės kultūros universiteto docentė, dėstytoja. Jos specializacija – adaptyvusis sportas (taip dabar Baltarusijoje vadinamas neįgaliųjų sportas). Ji sako ir pati sportuojanti nuo 6-erių. Buvo slidininkė akrobatė, bet 18 metų sporto stovykloje nesėkmingai nušoko nuo tramplino ir patyrė labai sudėtingą traumą. Tada jai, sportininkei, trečio kurso kūno kultūros studentei, atrodė, kad gyvenimas baigtas. Ilgai nenorėjo pripažinti sau, kad yra neįgali, nenorėjo sėstis į vežimėlį. Į visavertį gyvenimą ją išvedė… sportas. Pradėjo šokti, du kartus tapo pasaulio neįgaliųjų šokių vežimėliuose čempione. Daug pasitikėjimo savimi suteikė šokių partneris, kuris įkalbėjo grįžti į universitetą.

„Supratau, kad nėra prasmės visą gyvenimą atiduoti tam, kad išmokčiau vaikščioti. Juo labiau kad tai ir nebūtų įmanoma. Juk yra daugybė dalykų, kuriuos ir sėdint vežimėlyje vis dar gali daryti: mokytis, kurti šeimą, gimdyti vaikus, dirbti… Galiu save realizuoti kaip trenerė“, – šypsosi Jelena. Ji neslepia labai mėgstanti tenisą ir sako siekianti, kad jis Baltarusijoje taptų vis populiaresnis, todėl žada treniruoti vaikus. Moteris įsitikinusi, kad sportas negalią turintiems vaikams, ypač internatuose gyvenantiems našlaičiams, gali užtikrinti ateitį. Juk tai sportas, iš kurio galima užsidirbti. „Baltarusijoje yra daug galimybių žmogui vežimėlyje visavertiškai gyventi“, – sako J. Serkulskaja.

Sportininkų dalyvavimą šiose varžybose apmokėjo Nacionalinė teniso federacija – sportininkai, kaip ir negalios neturintys, du kartus per metus turi galimybę išvykti į varžybas, užtenka prieš 2 mėnesius pateikti paraišką. „Šiame turnyre žaidžiu, nes man malonu. Kiekvienas atmuštas kamuoliukas man kaip parolimpinis medalis. Mano tikslas – įgyti kuo daugiau patirties ir ją perduoti vaikams“, – sako J. Serkulskaja.

Neįgaliųjų teniso turnyras vyks iki rugpjūčio 26 d. SEB arenoje. Visi susidomėję varžybas gali stebėti nemokamai.